Apie ant vandens supusį „Rafta 2016“

Einu šią vasarą itin pamėgtos Klaipėdos gatvėmis. Sekmadienis. Plaukus ir suknelę maloniai plaiksto pamario vėjas, rankoje nešuosi palapinę. Ar aš buvau festivalyje? Taip. Tik ne visai tipiniame, ne tame su scena, palapinių miesteliu ir vandens telkiniu šalia. Vakar buvau pačiame vandenyje (Kuršių mariose) plūduriuojančiame, Lietuvoje, man žinomų analogų neturinčiame, jau keletą metų vykstančiame festivalyje „Rafta“.

Rafta

Ką žinojau anksčiau?

Nuo pat pirmos minutės, kai išgirdau, jog vandens pramogų mėgėjai iš Klaipėdos organizuoja festivalį Kuršių marių viduryje, nuo pat tada, kai su jais susipažinome, norėjau apsilankyti ir pajusti šio renginio atmosferą. Ir tik šiemet tai pavyko padaryti. Galvoju, kodėl tik šiemet?..

Turbūt dėl to, jog festivalio vieta nėra patogus Lietuvos vidurys, apie ką akivaizdžiai yra pagalvoję komercinių festivalių rengėjai. Dar ir dėl to, jog neturiu savo laivo ir iki šiol nelabai žinojau, kaip jį gauti ir nuplaukti į renginio vietą. Dėl to, jog rugpjūčio pradžia itin gausi atviro oro renginiais ir vasariškoms veiklomis. Ir turbūt dar dėl to, jog neturiu draugų, kurie būtų lankęsi šiame festivalyje ir apie jį pasakoję. Greičiausiai apie „Raftą“ žino ne tiek daug žmonių. Organizatoriai laikosi išankstinės registracijos į renginį principo, informaciją klientūrai praneša naujienlaiškiais, taip, tarsi teigdami „kam reikia, tas žino“.

Turbūt šiais keliais sakiniais išvardijau visas priežastis, kodėl šiemetinės „Raftos“ teritorijoje dreifavo keliasdešimt, o ne keli šimtai ar keli tūkstančiai laivų. Kitavertus, dalyvių skaičius man niekuomet nebuvo argumentu vienaip ar kitaip jaustis festivalyje, t.y. visad maniau, kad dalyvaujančių žmonių skaičius savaime nėra renginio kokybės rodiklis.

Išplaukti, būti, plūduriuoti

Rugpjūčio 6-osios popietę į marias su keliais daiktais kuprinėse išplaukiame laivu „Vasara“. Jame be mūsų įsikūrinėja dar apie dvidešimtkeli festivaliautojai raftininkai, t.y. kelios amžiumi skirtingos kompanijos. Ypatingai smagu denio erdve dalintis su mamų amžiaus moterimis. Sutikti šiek tiek netikėtus renginiui žmones visuomet yra akistata su savo atvirumu ir visai nereikalingais stereotipais. Pastaruosius susikūriau dėl muzikos. Maniau, jog LEON SOMOV, Neringa FM Djs ir kitų programos dalyvių atliekama muzika patinka šiek tiek kitai, jaunesnei, amžiaus grupei. Labai gerai, kad apsirikau.

Rafta 2016

Plaukiame iš anksto rezervavę vietas per www.laivo-nuoma.lt ir išmetame inkarą prie kitų jau atplaukusiųjų. Laivas-scena, t.y. pagrindinis, didysis laivas, kuriame įsikūrę renginio atlikėjai ir organizatoriai bei jų draugai, dar tik ruošiasi – muzika grojama su pertraukomis, retkarčiais pranešant „tuoj tuoj pradėsime“. Nors didelio skirtumo tarp pasiruošimo ir programos pradžios besisupdami laive „Vasara“ taip turbūt ir nepastebime, kadangi atlikėjų (dj) iš mūsų laivo nesimato, tad Didžiajame laive gausiai sukrauti aparatai mums tarsi fonas.

Imu suprasti, kodėl „Raftoje“ visai nebūtini instrumentiniai ir vokaliniai pasirodymai (tiesą sakant, nežinau, ar indirokeriaiCondor Avenue“ atliko savo koncertą). Renginio metu esame užsiėmę savimi, pokalbiais, gurkšnojimu, asmenukėmis, vis aktyviau atsirandančiu noru pašokti, pajudėti, šypsotis. Keli laivai sukasi aplink su šokančiomis įgulomis. Kiti laivai per daug toli, kad suprastum, kas juose švenčia, bet bendras laivų telkinys sukuria gražią, nekasdienę panoramą.

Netrukus vaikinai sušoka į vėsoką marių vandenį, taip papildydami popietę dar vienu plūduriavimo pavidalu. Prie laivo priplaukia organizatorių inicijuotas „vadens taksi“, išdalindamas skrajutes su gėrimų ir maisto meniu ir ragindamas užsakymus skelbti per laivo radijo ryšį. Deja, šis triukas nesuveikia. „Gal dėl didelio garso“ – svarstome abu su kapitonu. Tuo tarpu keletą ratų apsukęs taksi kuriam laikui išvis dingsta iš renginio teritorijos, o dar šiek tiek alaus atplukdo tuo metu sušalti dar nespėjęs bičiulis.

Rafta 2016

Pinigai

Kelionė mūsų laivu į festivalį kainavo 30 eurų vienam asmeniui. Pigu čia, ar brangu, spręskite patys, tačiau reikia apgalvoti, jog iš šių pinigų turėjo uždirbti organizatoriai, atlikėjai ir laivų nuomotojai/kapitonai. Mano galva, suma tikrai ne per didelė, kadangi gavau puikią, malonią atrakciją – galimybę pasiplaukioti, paklausant muzikos, pabendraujant su žmonėmis, kvėpuojant grynu oru, ilsintis. Turbūt plaukimas laivu ir šiaip nėra kasdienė pramoga, todėl tik dar labiau norėjosi mėgautis renginiu.

Apibendrinimas ir dar keli pasvarstymai

Manau, „Rafta“, kaip festivalis, tikrai turi potencialą vystytis į didesnį, žinomesnį festivalį, tik siūlyčiau apgalvoti pastiprinimą kelioms jautrioms gijoms, ant kurių, mano supratimu, silpnai laikosi dabartinis sumanymas.

1) Oras. Nors festivaliai dažnai remiasi gamtos leitmotyvu ir visi žinom kad buvimas atvirame, gerame ore savaime sukuria daug pasitenkinimo, tačiau kokybiškam openair‘ui vien oras seniai nebėra pagrindinis sėkmės arba nesėkmės faktorius. Organizatoriai dažnai sugeba išsukti taip, jog grįžę lankytojai sako „nors oras buvo blogas, buvo labai smagu“. Kaip tai padaryti, kai festivalio akcentais yra vanduo, vasara, plaukiojimas, maudynės ir pan., sunku pasakyti, tačiau šie metai parodė, jog „Rafta“ gali vykti, net jeigu dangus kiek apniukęs, o vandenyje vėsu. Tad, kaip tai pasakyti žmonėms, kad jie nebijotų ir iki paskutinės minutės nedvejotų, rinktis „Raftą“ ar ne, manau, yra kūrybiškumo ir pasitikėjimo savo jėgomis klausimas.

2) Kontrolė. Puiku, kai renginyje dalyvauja sąmoningi žmonės, kurie atsipalaiduodami nepradeda skęsti ar kelti muštynių, bet, mano nuomone, gelbėtojai tokiame renginyje yra būtini. Nenoriu būti šarka, skleidžiančia nerimą, bet juk žinome atvejų, kuomet nukentėjus (nuskendus, nusinuodijus ar pan.) renginio dalyviui, kalti lieka organizatoriai, o festivalis tiesiog dingsta iš kalendoriaus. Nesinorėtų, kad taip kada nors atsitiktų šiems puikiems žmonėms. Atsargumas šiaip ar taip yra būtinas kokybiškų pasilinksminimų priedas ir šią pamoką labai paprastai galima išmokti ne tik iš savo, bet ir iš svetimų patirčių.

3) Servisas. Jau minėjau apie keblų susisiekimą tarp laivų ir pagrindinio laivo, kuriame buvo scena ir baras. Galbūt nebuvo taip blogai, kad dėl atsisakytos galimybės maudytis, judėjimo erdvė festivalyje susitraukė iki vieno denio, kuriame linksminomės, bet, jeigu, tarkime, būtume buvę beprotiškai alkani, arba būtume patikėję skelbta žinute „visko bus“ ir nebūtume atsiplukdę nieko su savimi, turbūt šioje vietoje būtų galima bakstelėti pirštu į visai ploną vietą.

Nors šie mano patarimai skamba labiau kaip pasvarstymas „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau rašau tikrai ne norėdama sumenkinti atliktą organizacinį darbą, o siūlydama pagalvoti apie tobulesnius, auginančius sprendimus. Juolab, kad idėja tikrai verta gludinimo ir, žinoma, pakartojimo. Ačiū už naują, festivalio ant vandens patirtį.

Rašė Gintarė, manofestivalis.lt
Daugiau nuotraukų ieškokite FACEBOOK

P.S. Turbūt nelabai aišku, kodėl man reikėjo palapinės festivalyje, kuriame nebuvo kempingo ir kodėl su ja grįžau kitą dieną, bet apie tai verčiau pastraipa asmeninėje facebook paskyroje.