Antroji Open'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Ketvirtadienis, lyg ir kurdamas naują tendenciją (tikiuosi, kad ne) prasidėjo gana nesėkmingai – su vandens ir ugnies sinteze. Vanduo krito iš Lenkiją aptraukusių tamsių debesų, o ugnis šėlo apėmusi vieną iš maisto palapinių. Tiesa, dangus netruko išsisemti, o liepsnų liežuvius akimirksniu pažabojo atvykę ugniagesiai (tačiau netoli gaisravietės įkurta žurnalistų palapinė vis tik buvo kuriam laikui evakuota).

Bet kokiu atveju – vargu ar kas gali gadinti dieną, kai priešakyje laukia tokie vardai kaip FoalsRed Hot Chilli PeppersBeirutM83 ar Caribou. Mažasis penktadienis nuo trečiadienio tikrai neatsiliko ir bėgiais į trasą paleido dar vieną greitąjį traukinį.

Antroji Open\'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Muzikinės patirtys prasidėjo nuo mažai kam pažįstamo vietinio vardo Kroki – pirmoji tądien koncertavusi grupė pasirodymą pradėjo kiek po 15 valandos. Antrą kartą 2016-ųjų Open'er festivalyje grojęs trejetas (Kroki buvo viena iš renginį atidarančių grupių) maloniai patvirtino lūkesčius. Nors ir gana vienodos nuotaikos, t.y. romantinės melancholijos persunkta, tačiau lenkų instrumentinė elektronika buvo puikus kylantį vėją ir niūrius debesis papildantis fonas. Kimus vokalisto balsas, gitara, klaviatūra ir užsigalvoti skatinančios vizualizacijos traukė prie žemės ir gana sparčiai tuštino cigarečių pakelį, o visuma priminė dar visai neseniai festivalyje Satta girdėtus Sekuoia. Rekomenduoju išgirsti – galbūt bus malonus atradimas.

Kiek vėliau į pagrindinę sceną pirmieji lipo lenkai Kamp!. Kadangi pašonėje turėjau gaisrą, o virš galvos – lietų, pernelyg į pastarųjų pasirodymą nesikoncentravau. Nepažįstamas vardas, tačiau visada mielai sutinkamas synth popsas paliko teigiamą įspūdį ir prie scenos suginė solidžią sušlapti nepabūgusią minią klausytojų.

Sekantys – jau ne pirmą kartą į Open'er'į atvykę anglai Foals. Pastarieji su alternativeindie roku pureno dirvą Red Hot Chilli Peppers. Išsigiedrinęs dangus, sunkesni nei įprastai pagrindinėje scenoje girdimi būgnų ir gitarų sąskambiai, reguliarus „Open'er, are you fucking here?“ publiką motyvavo headbang'inti, nors aš pats laužiausi ir į tą patį katilą vis tik neįšokau. Pasirodymo pabaigai buvo palikti judriausi nauji kūriniai, o man užteko išgirsti „Inhaler“. Sklandu – kitaip čia turbūt ir negali būti.

Antroji Open\'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Po nedidelės pertraukos britus scenoje pakeitė bene labiausiai lauktas ir kol kas didžiausią auditoriją sutraukęs vardas – iš kito pasaulio galo atsibeldę legendiniai amerikiečiai Red Hot Chilli Peppers. Marškinėliai su grupės simbolika ir vienos dienos apyrankės festivalio lankytojų minioje šmėžavo jau nuo ryto, tad nieko labai keisto, kad vakarop pagrindinė Open'er erdvė buvo sklidina klausytojų, kurių amžius: nuo pirmuosius mėnesius pasaulyje skaičiuojančių kūdikių su ausinėmis iki akiniuotų dėdžių su odinėmis kožomis. Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu ausinėse RHCP gabalų nesukau, tad kažko daugiau nei galima tikėtis iš profesionalų ir neišgirdau. Ta pati kokybė: Flea išmokta lenkiška futbolo skanduotė, hitai nuo „Otherside“ iki „Californication“, Anthony Kiedis grįžimas bisui bylojo, kad vyrai dar tikrai turi parako, o gyvai skambantį kokybišką roką girdėti visada smagu.

Antroji Open\'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Po amerikiečių – pusvalandis pučiamųjų instrumentų ir folko su Beirut„Tent“ scenoje grojusi grupė privertė kiek palakstyti, kadangi atstumai ir line up'as jokių alternatyvų nesiūlo. Akimirką pagalvojau, kad bręsta kažkoks ažiotažas ir šaknis keliose valstybėse turinti kompanija turi daugiau gerbėjų negu maniau, mat gigantiškas srautas žmonių plaukė minėtos scenos link. Tiesa, greitai paaiškėjo, kad pakeliui stovi ekranas, kuriame buvo rodoma šiaip ne taip iškovota Europos futbolo čempionato transliacija. Tuo metu lenkai ir portugalai mušė 11 metrų baudinius – deja, tačiau didžiosios festivalio kontigento dalies nusivylimui, tautiečiai rungtynes pralaimėjo. Niūrios nuotaikos ore netvyravo, tačiau būtų buvę įdomu išvysti lenkų šėlsmą po istorinės pergalės. Grįžtant prie Beirut  ramus, gana retai girdimu žanru pulsuojantis pasirodymas. Daug instrumentų, gana skausminga nuotaika, ramūs atlikėjų veidai mano galvoje piešė liūdną karaliaus juokdario su visa atributika portretą. Taip ir būčiau užsisėdėjęs ant žolės su savo mintimis, bet vėl kvietė pagrindinė scena – ant jos kiek po vidurnakčio lipo labai laukti prancūzai M83.

Antroji Open\'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Penkioliktąjį gimtadienį atšventę synthdream popso bei post roko kūrėjai ant scenos užlipo kiek pavėluotai, bet taip, kaip buvo norėta ir laukta – su sau būdinga stipria, itin emocionalia srove. Labai greitai nuskambėjo mane su grupe kadaise supažindinęs kūrinys – „We Own The Sky“. Pastarasis pagaliau nutraukė visas kuklumo grandines ir pakėlė mane į orą. Sunku tekste sutalpinti grupės skleistus jausmus, tačiau galima pabandyti juos prilyginti: kad ir branduolinei energijai, sumaišytai su maksimaliai pozityviu tikėjimu šviesia ateitimi. Nors formulė paprasta (kūrinio nuotaika kyla ir priedainio metu sprogsta visomis spalvomis), bet ji veikia. Tiesa, į nuobodumo ar unikalumo deficito rėmus M83 sprausti nederėtų. Skambėjo ir naujo, savitą, netikėtą braižą turinčio albumo „Junk“ kūriniai: kelioms dainoms scenoje pasirodžiusi nauja vokalistė keitė minėtus emocingus sprogimus į tolygų ir 90-ųjų disko primenantį judėjimą. Pabaigai, žinoma, „Outro“, „Midnight City“, šūkis „Polska“, perkusininko shuffle šokis bemušant drum pad'ą, padėkos ir paskutinysis elektroninis kūrinys be jokių vokalų. Prancūzai buvo itin spalvoti, išraiškingi, emocionalūs, stiprūs – pastaruosius dar yra galimybė išgirsti netrukus vyksiančiame „Positivus“ festivalyje Latvijoje.

Paskutinysis ketvirtadienio blyksnis – kanadietis Caribou su live grupe. Žmonių ir vėl kaip silkių skardinėje, o ir kojos nelabai laiko, tad belieka prisėsti šalimais – pasirodymas transliuojamas šalia scenos esančiame ekrane. Pirmoji mintis – intelektualus, sudėtingas instrumentinės elektronikos pasirodymas. Gal kiek netikėtas, ne toks judinantis, retkarčiais išaugantis į savotišką noise'ą, bet labai malonus klausyti ir stebėti. Beveik ratu susėdę keturi atlikėjai, galybė perkusijos, apie save vėl primenanti psichodelika – dar viena unikalų braižą turinti Open'er'io žymė. Tradiciškai, kaip ir daugelis kitų grupių, Caribou garsiausius kūrinius palieka pabaigai – nuskamba tiek „Odessa“, tiek „Can't Do Without You“. Pastarasis pakelia didžiąją dalį romantikų nuo šalti pradedančios žemės, o Caribou, suprasdamas publikos alkį, sugrįžta bisui. Konstatuoju: greitaeigio traukinio reisas Red Hot Chilli Peppers → Beirut → M83 → Caribou – pavykęs.

Po truputį brėkšta rytas, bet Open'er dar nesipakuoja į miegmaišį: nespėję išsikvėpti triukšmauja „Beat“ scenoje. Smagu, nes pastaroji – ne koks „Latino beach bar“ festivalyje „Karklė“, o erdvė, kurioje garso stiprintuvus plėšo nuo techno iki to paties, nors ir ne pačio tauriausio, bet tokioje situacijoje puikiai vartojamo, trap'o.

50% įveikta su didžiausiu malonumu, o apie penktadienį  – kiek vėliau. Nuo scenos ką tik nulipo juodai geltonas Wiz Khalifa, prieš akis (ausis) man menkai pažįstami, bet puikiai vertinami LCD SoundsystemPaul Kalkbrenner'io dangus ir smėlis bei, žinoma, asmeniškai labiausiai laukiama Islandijos magija Sigur Rós. Pažadėjau sau, kad per pastaruosius mano vieta – pirmoje eilėje.

 

Pirmoji Open'er įspūdžių dalis:

http://manofestivalis.lt/naujiena/pirmoji-open-er-festivalio-diena-laisve-ir-hipius-menantys-garsai/625. Iki greito!

 

Antroji Open\'er festivalio diena užtildė ugnį ir vandenį

Plunksna: K. Naraškevičius
Nuotraukos: G. Kucz