2017-ųjų „Loftas Fest“: egzotiška raw urbanistika ir Naujamiesčio stogais lakstantis nindzė

Pokalbiuose apie rajonų privalumus draugams iš Lazdynų-Žvėryno-ar-Pilaitės anksčiau visada paminėdavau Mindaugo „Maximą“ ir „Loftą“. Tačiau jau kurį laiką pastarąjį iš pagyrų atgimstančiu Naujamiesčiu išstūmė „Kablys“ su savo renginių gausa, o „Loftas“ paskutiniu metu įdomiais atlikėjais sužiba tik retkarčiais. Vis tik „Loftas Fest“ – rudenio klasika tapęs renginys, kai vasaros festivaliai su gryno oro-palapinių-ir miegmaišių rinkiniu kiek atsibosta, orai atšąla, o miestą jaunais veidais papildo sugrįžę moksleiviai bei studentai.

(jei pokalbiuose apie Vilniaus rajonus dar nelabai turite ką pasakyti, štai video susipažinimui)

(gyvenu Mindaugo gatvėje, palėpėje ir labai seniai, kai dar buvau nemačius šito youtubės šedevro, prisiekiu, naktimis keletą kartų girdėjau keistus garsus ant stogo. Tada kažkam pasiskundžiau, kad kas-per-nindzės-stogais-laksto ir po kokios savaitės pamačiau šį vaizdo įrašą – mistika)

Kai kažkur Naujamiestyje Mindaugo gatvės nindzė gina miestą nuo blogio, „Loftas Fest“ kviečia savaitgalį uždaryti vasaros renginių sezoną išplėtusiame urbanistiniame menų fabriko kieme, kuriame kelioms dienoms įsikuria muzikinės zonos, parodų erdvės, dizaino market’as ir visa kita, kas dera teisingam miesto festivaliui.

2017-ųjų „Loftas Fest“: egzotiška raw urbanistika ir Naujamiesčio stogais lakstantis nindzė

„Loftas Fest 2017“ / Alan Scerbakov / „Kvality“ nuotr.

Erdvės taip pat skirstosi į nemokamą (didžioji muzikinės programos dalis) ir į mokamą (įdomioji muzikinės programos dalis). Arba į sausakimšą ir į kuklią, jei lyginame lankytojų kiekiais.

Pirmąjį vakarą, vos tik įėjus į piešiniais bei instaliacijomis išdekoruotą teritoriją, suskamba įžanginiai Solo Ansamblio kūriniai. Grupė turėjo gana intensyvią vasarą ir, kas keisčiausia, koncertavo bene visuose savo žanrų rėmuose didžiausiuose muzikos festivaliuose Lietuvoje („Sūpynės“, „Devilstone“, „Mėnuo Juodaragis“ ir t. t.). Nors ištikimi gerbėjai truputį skundžiasi, kad jau čiut-čiut pabodo ta pati programa, „Solo Ansamblis“ sutraukia masę žmonių, kurie kartu mintinai dainuoja lyrics’us ir šoka naktinėje diskotekoje.

2017-ųjų „Loftas Fest“: egzotiška raw urbanistika ir Naujamiesčio stogais lakstantis nindzė

„Loftas Fest 2017“ / Alan Scerbakov / „Kvality“ nuotr.

Norint išgirsti Deeper Upper pasirodymą reikėjo leistis į priešgaisrinėmis sąlygomis gąsdinantį rūsį, kuriame oro temperatūra koncertų metu pakyla keliais laipsniais, o gerų koncertų metu atrodo, kad visais keliolika. Kiek pavėlavę „Deeper Upper“ į sceną įbėgo jau gerai apšilę ir nuo pirmos sekundės tėškė visus išjudinusį pasirodymą. Kaip visada kiek narciziškai besimėgaudami publikos dėmesiu, muzikantai atliko kūrinius iš praeitais metais pasirodžiusio albumo „Mirrors“ bei senesnių EP, kurie šį kartą nuskambėjo taip stipriai, kad net neerzino grupės narių vietomis perdėtas dramatizmas.

..singing from the rooftop, turning down the lights off.. pagavau save niūniuojančią sekančią dieną ir reikėjo kelių akimirkų, kad suprasčiau, jog tai esto NOËP gabalas, kurį jis vis kartojo savo pasirodymo metu. Saldumu ir lengvais neįpareigojančiais beat’ais atlikėjas įtiko vietinei publikai, paauglės išsilydė ir iš pirmos eilės siuntė oro bučinius.

Antros dienos programa man subjektyviai atrodė kiek įdomesnė, o gal ne tik man vienai, nes pagrindinėje scenoje (t. y. mokamoje zonoje) žmonių pagausėjo, tik nepasisekė joje anksti vakare grojantiems atlikėjams. Penktadienį Daugvinas, o šeštadienį Deep Shoq pasirodė literally tuščiai „Lofto“ šokių aikštelei ir kelioms nebyliai stebinčioms akių poroms balkonuose.

O lauke tuo metu ant scenos šėlsta reperiai iš Islandijos Úlfur Úlfur (pagal google translate‘ą – „vilkas vilkas“ arba „vilkai vilkai“). Smagus pasirodymas, kurio metu vis nepalieka tas keistas jausmas, nesuprantant kalbos bei lyrics‘ų. Linguojant į ritmą vis mąstau, apie ką yra vienas ar kitas kūrinys ir mintis aplanko keisčiausios interpretacijos.

Mesijus skelia įvairiapusišką programą: nuo senų savo hitų iki dažniau girdėtų jo ir Münpauzn kolaboracijų. Jaunesnė publikos dalis pažįsta tik pastarąsias, nes matyt dar net neklausė repo, kai buvo parašyti ankstyvieji Mesijaus kūriniai. Daug klasikos, daug iškeltų į viršų rankų ir daug išbertų žodžių.

Apie Mykki Blanco pasirodymą rašyti sunkiausia, nes jis paliko be žodžių ar sakinių ir išėjus į lauką po koncerto dėl įspūdžių gausos, atrodo, net nebuvo apie ką kalbėti.

„Loftas“ jau anksčiau buvo pasikvietęs panašių atlikėjų, tokių kaip Zebra Katz bei Le1f, tačiau šių metų headliner‘is savo laukine energija matyt gerokai pranoko visus ankstesnius repo tūsus, kuriuos regėjo menų fabriko sienos.

2017-ųjų „Loftas Fest“: egzotiška raw urbanistika ir Naujamiesčio stogais lakstantis nindzė

„Loftas Fest 2017“ / Alan Scerbakov / „Kvality“ nuotr.

Nuo tribal repo iki reivo vakarėlio, išmėtytų apsauginių tvorų ir ant scenos išprievartautų palmių bei garsistų keiksmų dėl ekspresyvaus atlikėjo elgesio. Mykki žiūrovų daug neturi. Jie balkone, prilipę prie turėklų nebyliai stebi, o visi kiti tampa performanso dalyviais, kurie yra įtraukiami į gerą valandą trunkantį ritualą. Mykki nemėgsta būti toli nuo publikos ir į ją įsilieja, su ja flirtuoja, tačiau prie pat neprisileidžia ir išlieka bitchy. Fotografai euforijoje, spragsi ir atlikėją vaikosi it medžiotojai, o Mykki nardo tarp žmonių ir momentais, pritemus šviesoms, kai akys jį pameta, Mykki šmėsteli visai šalimais, o po to vėl dingsta minioje.

Po to tokio kultinio pasirodymo nieko daugiau nebesinori, neskaitant ėjimo namo ir įspūdžių suvirškinimo. Ir tai yra dar vienas festivalio mieste privalumas – kada nori gali palikti vakarėlį ir grįžti patogiai išsimiegoti. Na ir blynai pas mamą, kaip sakė kažkurių metų „Loftas Fest“ reklaminis šūkis.

2017-ųjų „Loftas Fest“: egzotiška raw urbanistika ir Naujamiesčio stogais lakstantis nindzė

„Loftas Fest 2017“ / Alan Scerbakov / „Kvality“ nuotr.

Šis renginys užima teisingo festivalio pozicijas su teisingomis ir gražiomis instaliacijomis, muzikinėmis scenomis ir t. t. Bet keli teisingi renginiai kelis metus iš eilės ir publika lengvai išlempa, pradedama tikėtis daugiau. Skambiai išreklamuoti 5 stage’ai, deja, ir lieka tik gražiai skambėti reklamoje ar lankstinuke, o realiai programa būtų tilpusi į kelias scenas arba tiesiog – less is more, kaip kartoja „Sūpynės“. Tiesa, pliusas festivaliui už miestiečiams atvertas neįprastas koncertų vietas – techno garažus ir elektronikų rūsius, kurie mums (ir apskritai visa ta raw urbanistika bei vakarėliai joje) atrodo egzotiški, o kokiam berlyniečiui ar niujorkiečiui tai turbūt paprasčiausia savaitgalio vakarėlių rutina. Atvertos durys ir atmerktos akys čia puikiai tinka.

Indrė

 

Nuotraukų autorius – Alan Scerbakov / Kvality. Daugiau nuotraukų rasite čia.