2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

Visi gerai žino, kad vasara – toks laikotarpis, kai visi keliai veda ne tik į Romą, bet ir prie jūros, o jeigu ne prie jos, tai tikrai kažkur, kur yra ir kitokių, Jums gerai pažįstamų vandens telkinių, muzikos ir pozityviai nusiteikusių žmonių. Tiesa, šis laikotarpis turi tokį patį bruožą, kaip ir kiekvienas kitas metų laikas – ji kažkada baigiasi. Šiemet festivalis „Karklė Live Music Beach 2017“ kaip tyčia žadėjo laimingą vasaros pabaigą (pamiršdamas faktą, kad praėjusiais metais šis laikotarpis open air‘ui toli gražu su laiminga pabaiga nesisiejo).

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Kai kalbama apie festivalį prie jūros, prieš akis visuomet iškyla visiems nostalgiškus prisiminimus keliantis festivalis „Satta“ (tarp kitko šiais metais turėjęs vienkartinį sugrįžimą ir deramą atsisveikinimą su savo auditorija). Nors minėtas open air‘as savo koncepcija ir skiriasi nuo „Karklės“, vis dėlto vieną kitą panašumą jie turi – abu festivaliai rengiami (buvo rengiami) prie mano daug kartų paminėtos jūros, o tai ir buvo vienas pagrindinių prioritetų, kodėl šiemet norėjau sudalyvauti būtent čia. Atvirai kalbant, šįkart ir line up‘as man nebuvo itin svarbus, nors važiuodama į festivalius dažniausiai didžiausią dėmesį skiriu atvežamų atlikėjų analizei. Tiesa, labiausiai norėjau išvysti vargu ar Lietuvoje kam nors dar negirdėto atlikėjo – Sel, pasirodymą. Visada norėjau pamatyti, kaip šis savotiškas fenomenas atlieka savo koncertus, kad į pastaruosius (atsisveikinimo ir sugrįžimo) sutraukia daugiatūkstantines klausytojų minias. Tik kažkodėl beklausant „Karklės“ festivalio anonsų, kuriuose Sel‘as pats pristatydavo save kaip vieną iš festivalio atlikėjų (ir, ko gero, headliner‘ių), man vis atrodydavo, kad tai skamba kaip prievolė, tarsi jis būtų gavęs kokių viešųjų darbų. Kita vertus, buvo išties įdomu ar jo koncerto kokybė (čia nekalbame apie kiekybę) festivalyje neprasilenks su  jo pačio rengiamais pompastiškais pasirodymais.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Šiemet septintąjį kartą vykęs festivalis paruošė keturias scenas – „Main“ stage, „Lietuvos Rytas“ stage, „Electronic“ stage ir „Tuborg Beach“ stage. Paklausinėjus festivalio senbuvių, kuo šis open air‘as skiriasi nuo jau praėjusių renginių, jie vis atsakydavo, kad organizatoriai šiemet festivalį rengė taupydami ir mažindami tiek scenų, tiek teritorijos mastus. Man scenų netrūko – nors ankstesniais metais jų buvo ne keturios, o daugiau, drįsčiau sakyti, jog penktąja scena tapo parkingas, nes veiksmo čia, kaip ir festivalio viduje, buvo apstu. Tad jeigu kitąmet važiuosite į „Karklę“ ir atsitiks taip, kad pavargsite klausyti live‘ų arba atvežtų dj‘ų, tiesiog nueikite į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje tikrai rasite likimo brolių ir seserų, iš savo arba kaimyno automobilio magės Jums paleisiančių mėgstamą (arba ne) hitą.

„Main“ stage galėjai išgirsti tokius vietinius atlikėjus kaip Vidas Bareikis, „Lilas ir Innomine“, „Leon Somov & Jazzu“, „BIX“, „Lemon Joy“, Sel, taip pat svečius „Per“, Mike Perry, AronChupa. Atvirai kalbant, pati nebuvau dažnas pagrindinės scenos prieigų svečias. Belaukdama Sel’o pasirodymo dar paklausiau „Lemon Joy“, kurių pasirodymas (manau, sutiksite kiekvienas), nori nenori, verčia linksėti į taktą ir iš visos širdies, akimirkai virstant grupės back vocal’u, dainuoti jau gerai žinomus ir klasika tapusius „Pamiršk mane“, „Kažkada“, „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“. Tokie pasirodymai, nors ir nesi tų atlikėjų muzikos gerbėjas, vis dėlto turi kažką įtraukiančio, nes jei jau išgirdai pažįstamus garsus ir ne itin skubi, tai tikrai bent jau minutei užsuksi pažiūrėti ir paklausyti to, kas nepaaiškinamu būdu jau spėjo užstrigti tavo galvoje ilgam laikui.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Pasibaigus nostalgiškam „Lemon Joy“ koncertui, scena atiteko Egidijui Dragūnui. Šiaip ne taip prasibrovusi pro didžiausius jo fanus priėjau beveik prie pat stage’o. Žmonių, kaip vėliau rašė ir kiti portalai, buvo tiek, kad privalėjai tvirtai stovėti ant žemės, jeigu nenorėjai nugriūti kam nors po kojomis ir ten praleisti didžiąją dalį pasirodymo laiko. Tenka pripažinti, kad Sel’as nebūtų Sel’as, jeigu tik įžengęs į sceną nebūtų visų priekyje stovėjusių žmonių aptaškęs vandeniu, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad visi, ko gero, jau gerokai įkaitę nuo atmosferos ir scenoje stovėjusių ugnies fontanų. Taip pat atlikėjas leido sau pajuokauti, kad dainuos beveik nerepetavęs. Pats pasirodymas nebuvo blogas, atrodytų, lyg ir viskas buvo tvarkoje, kartu su atlikėju pasirodžiusi jo suburta grupė irgi gerai atliko savo darbą, tačiau sekti atlikėjo dainuojamus žodžius buvo sunkoka. Žinant, kad muzikantas kai kuriuos savo kūrinius atlieka panašiu greičiu kaip koks Eminem‘as (na arba kaip koks kitas reperis, čia jau išsirinkite patys), suprasti žodžius buvo keblu, ypač man, žinančiai tik keletą eilučių (gal net žodžių) iš Sel dainų repertuaro.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Negaliu sakyti, kad pagal mėnulio kalendorių festivalio metu buvo pilnatis, tačiau pačiame renginyje teko matyti ne vieną konfliktinę situaciją, kas mane išmušė iš vėžių. Kiek teko kažkur lankytis (nors sutinku, kad dar tikrai daug kur nebuvau) su tokiais incidentais prasilenkdavau. Vis dėlto, kai beklausant atlikėjų tau už nugaros iš pažiūros ramūs žmonės pradeda kelti didesnes bangas nei Baltijos jūra naktį, apima toks nemalonus nesaugumo jausmas. Tad linkėjimai tiems, kurie į festivalius važiuoja medžioti problemų, sprendžiamų kumščiais, kojomis ir kitais grėsmę keliančiais dalykais. Festivaliai skirti ne tam, patikėkite, gyvenime yra ir prasmingesnių užsiėmimų nei daryti nelaimingus kitus, atvažiavusius tiesiog gerai praleisti laiko – open air‘ų paskirtis lyg ir ne tokia, ar ne?

Kalbant apie kitus stage’us, tai „Electronic“ scena buvo įkurta festivalio pradžioje, netoli festivalio vartų – baltoje, itin didelėje, daugybę šokti nusiteikusių žmonių talpinančioje palapinėje. Kiekvieno vakaro metu palapinė buvo perpildyta elektroninių ritmų ištroškusių ir plačiai besišypsančių festivalio lankytojų. Jeigu kalbant su šiokia tokia juoko gaidele, štai šiame stage Sel’as galėjo stovėti ir kas minutę pilstyti vandenį ant šokėjėlių, nes bešokant tiek nuo muzikos, tiek nuo emocijų darėsi vis karščiau. Pėdas ir klubus išjudino gerai visiems žinomi lietuvių atlikėjai Manfredas, „Kandy Killers“, Justy, Titas Motuzas, Kastis Torrau ir Donatello, Curly Music, „The Sneekers“ ir „Radistai“. Kalbant apie užsienio atlikėjus, tai čia figuravo tokie vardai kaip techno atlikėjas Markus Gribb, radijo stotis užkariavęs Weiss ar Embody. Šiame stage klausiau jau senokai išgirsti norimo klubo „Opium“ rezidento Manfredo, kuris savo selekcijomis džiugina ne tik lietuvių ausis – šis atlikėjas puikiai įsitvirtinęs už Lietuvos ribų ir kas be ko užkariavęs ir užsienio klausytojų ne tik ausis, bet ir širdis. Būtų buvusi nuodėmė, jeigu šiame festivalyje būčiau nepasinaudojusi proga jo išgirsti. Klausyti Manfredo buvo smagu tiek kojoms, tiek ausims, tad dvi valandas trukęs set’as nei kiek neprailgo ir tam tikra prasme buvo malonus intro į renginį.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Jau šeštadienį paryčiais vėl užklydusi į šį stage’ą  išgirdau ir Kastis Torrau ir Donatello duetą, kurių klausėsi paskutiniai dar miego burtų nesuvilioti festivalio lankytojai. Nors jau buvau pavargusi, bet patrepsėjau ir pagal jų grojamą muziką – pasirodymas nebuvo monotoniškas ir nuobodus, tad sukaupusi paskutinias jėgas kurį laiką užtrukau ir čia.

„Lietuvos Rytas“ stage’as, įsikūręs netoli jūros, kvietė festivaliautojus su tokiais vardais kaip „Biplan“, „Electronic I“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Naktinės Personos“ ir pop, indietronic žanro atstovais islandais Vök“. Taip pat šioje scenoje vyko ir „Humoro klubo“ pasirodymas bei konkursas „Golden fish“, skirtas jauniesiems atlikėjams. Iš tiesų, dėl vaikystės sentimentų (užaugau su jų muzika) norėjau paklausyti „Biplan“ pasirodymo, tačiau jų koncertavimo laikas buvo pakeistas ir su grupe, deja, prasilenkiau. Daug gerų atsiliepimų teko išgirsti apie grupės „Vök“ pasirodymą, kadangi daugelis, su kuo teko kalbėtis, gyrė islandus taip, kad norisi padėkoti organizatoriams, jog šią grupę pasikvietė į festivalį. Grįžusi po renginio namo dar ilgokai klausiausi jų atliekamų kūrinių – lengvi ir skaidrūs elektronikos prieskoniai, melancholiški dainų žodžiai puikiai derėjo prie grįžimo iš festivalinių nuotaikų į įprastą rutiną. Islandai pasirodymo metu buvo santūrūs, tačiau pagarbiai bei užvedančiai palaikantys ryšį su publika bei gebantys kilnoti pastarosios kojas net transliuodami vargu ar suprantamus žodžius. Na, o kai žmonės kalba, kad „Vök“ buvo vienas geriausių dalykų, ką „Karklė“ šiemet galėjo pasiūlyti ir kad tiek garso kokybe, tiek vibe‘u buvo taip gerai, kad net „Radistai“ atrodė kaip kompanija, kuri leidžia muziką iš flash‘iuko... abejonių nekyla – buvo labai gerai.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Paskutinysis stage‘as, jau ant jūros kranto – „Tuborg Beach“ – man buvo labiau panašus į vieną iš šalies radijo stočių, kurioje dažnai grojami šalies muzikos topai ir visos dainos, nors jų ir neklausai, jau yra kažkur lyg ir viena ausimi girdėtos. Vis dėlto sėdint kopose sklindantys garsai iš šio stage‘o, nors protarpiais ir vertė nusišypsoti, visai gerai suskambėjo kaip foninė muzika. Galima sakyti, kad tai, ko ne savo noru klausiau parkinge, grojo ir jau minėtame stage, o tai kėlė dvejopus jausmus. Na, bet jei įspūdžio šis stage‘as nepaliko man, nereiškia, jog ir kitiems buvo blogai.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Kalbant apie maisto pasiūlą, tai ji buvo itin didelė, pasirinkimas buvo iš tiesų nemenkas, tad čia išvardinsiu tik kelis: aikčioti verčiantys blynai iš „Bebro blyninės“ (beveik visų festivalių talismaninis food truck‘as), picas siūlantis „Čilas“, skanius wok‘us gaminantis „Wok to Walk“, vištienos išsiilgusius miestiečius džiuginantis „Eat more chicken“. Paminėsiu ir dar visai mažą ir man iki festivalio dar negirdėtą, bet skanius blynus, sriubas bei troškinius siūlančią (pati ragavau ir nesigailėjau) virtuvėlę – „Svarainiukas“. Visų neišvardinsiu, bet mano favoritai (tikiu, kad ir daugumos kitų lankytojų) lyg ir aiškūs. Veiklų taip pat buvo, tik ko gero jos ne visos atitiko skirtingus poreikius. Buvau labai nustebusi, kai radau sportinio pokerio palapinę „Tripsai“. Taip pat festivalio metu galėjai pakabėti ant skersinio, ta veikla vadinosi „Tik 2 minutės“ – ši pramoga man irgi pasirodė itin keista, bet vakaro metu praeidama mačiau, kad ji sutraukė daug dėmesio ir privertė sustoti ne vieną – tiek pasižiūrėti, tiek sudalyvauti. Festivalyje veikė ir „Roko skaitykla“, jėgas galėjai išbandyti ir „Game On“ zonoje, kur virtualioje realybėje turėjai galimybę atsipūsti nuo kitų festivalyje vykusių pramogų.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Kalbant apie festivalio vibe‘ą galima kalbėti dviprasmiškai. Atvirai – man pasirodė, kad „Karklė“ yra iš Lietuvos išvykusius žmones traukiantis festivalis – kažkurią akimirką aplankė toks jausmas, kad rugpjūčio viduryje visi lėktuvai, skrendantys iš užsienio šalių su didžiausia lietuvių koncentracija, yra užsakyti „Karklės“ fanams (organizatoriai – idėja Jums). Mano aprašytas įspūdis susidarė dėl to, kad bene kas trečias sutiktas festivalio lankytojas trumpo pokalbio metu spėdavo pasisakyti, jog jis gyvena ne Lietuvoje ir atvažiavo čia atostogauti. Iš tiesų, organizatoriai čia gali užsidėti pliusą, nes jeigu dėl jų renginio žmonės grįžta į gimtinę – na, tai jau turėtų šį tą reikšti.

Man patiko, kad festivalyje buvo apstu erdvių poilsiui: prie stage‘ų galėjai pamiegoti hamakuose, pasisupti ant įrengtų sūpynių (kas man buvo šių metų festivalių talismanas, nes kiekvienas aplankytas šios vasaros festivalis buvo jomis apsirūpinęs). Patiko ir jauki festivalio atmosfera, scenų išdėstymai. Paliečiant apsaugos aspektą, tai apsauginiai ramiai dirbo savo darbą, čia nebuvo jokių konfliktų, o patys lankytojai – įvairūs. Kaip jau minėjau anksčiau, kalbant apie festivalio žmones, labiausiai nepatiko agresija dėl kurios nekalti nei organizatoriai, nei atlikėjai. Neprašausiu pasakydama, kad kai kurių žmonių mentalitetas kalba pats už save, tik labai norėtųsi, jog tos agresijos masiniuose renginiuose būtų kuo mažiau. Beje, kažkodėl visuomet maniau, kad „Karklė“ sutraukia itin jaunus žmones, tačiau atvykusi savo nuomonę pakeičiau, kadangi čia galėjai sutikti įvairaus amžiaus žmonių.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Kaip jau užsiminiau, šis festivalis man kėlė dvejopus jausmus. Pirmiausia, jis, kaip ir didžioji dalis kitų šiemet mano aplankytų festivalių, buvo pirmasis. Kai pasidomėjusi sužinojau, jog „Karklė“ sutraukia apie 15 tūkstančių lankytojų, stebėjausi – na negali juk būti blogai, jeigu į jį suvažiuoja tiek daug žmonių. Neslėpsiu: praėjusiais metais sužinojusi, kad festivalis neįvyks, net šyptelėjau – nes kelios dienos prieš renginį pasakyti jo ištikimiausiems gerbėjams, laukusiems vienerius metus „Atsiprašome, bet šiemet nieko nebus“ yra mažų mažiausiai neprofesionalu. Ypač lyginant tai su kitais festivaliais, kur matyti, kad organizatoriai, susidūrę su sunkumais, kiek įmanydami stengiasi padaryti viską, kad open air‘as įvyktų. Nors, žinoma, kartais geriausia taktika – garbingai (arba ne visai) atsitraukti.

Nemanau, kad festivalis visiškai atsitiesė po sunkumų – tą pastebėjo ir kiti su manimi ten buvę žmonės, kuriems ši „Karklė“ nebuvo pirmoji. Išgirdau daug komentarų apie tai, kad festivalyje buvo sumažinta teritorija, jog trūksta veiklos dienos metu. Visuomet festivaliuose prioritetą keliu dušams – šiame renginyje dušas buvo, buvo net karšto vandens (ačiū už tai), bet visa patalpa, kurioje jie įsikūrė, buvo apsemta panašiai, kaip buvo apsemtas Titanikas savo skendimo pradžioje. Kita vertus, nemokamas dušas su šiltu vandeniu – beveik namai, tad bet kokiu atveju už tai – nykštys į viršų. Šioks toks minusas dėl biotualetų išdėstymo camp‘e, nes jeigu jau sugalvojai pasistatyti palapinę camp‘o pabaigoje (na, camp‘as iš tiesų nebuvo mažas – buvote, matėte, žinote), tai teks pėdinti iki camp‘o pradžios, kur tų biotualetų nors vežimu vežk (tik spėk visus aplankyti). Tiesa, į tokius minusus pernelyg kreipti dėmesio nemėgstu, nes nuvažiavus į festivalį tai tik smulkūs niuansai, juk važiuoji į renginį ne dėl to.

2017-ųjų „Karklė Live Music Beach“ – šokiai prie jūros ir dvejopus jausmus keliančios bangos

„Karklė Live Music Beach 2017“ / Evaldo Banevičiaus nuotr.

Tai ar geriau būčiau važiavusi į Romą nei į „Karklę“? Atsakyti vienareikšmiškai negaliu (kelionė į Romą – viena seniausių mano svajonių). Kalbant rimtai bei sprendžiant iš kitų atsiliepimų, šis festivalis buvo vienas geriausių vasaros festivalių Lietuvoje, todėl šiandien man iš tiesų sunku jį objektyviai vertinti. Man šis open air’as nebuvo blogas. Jį vertinu kritiškai tik dėl to, jog žinau, kad anksčiau buvo geriau ir būtent tą geresnį variantą norėjau pamatyti, patirti ir pajausti pati. Festivalis buvo arti laimingos vasaros pabaigos, tačiau ne iki galo, o tai lyg ir turėtų būti postūmis organizatoriams judėti pirmyn. Vis dėlto iš dalies radau tai, dėl ko važiavau į šį renginį: jūrą, muziką ir besišypsančius bei atsipalaidavusius žmones. Tenka pripažinti, kad trip‘inimas paryčiais po beveik tuščią festivalio teritoriją, jūros ošimas ir ramus visų vasaros įvykių apmąstymas ko gero yra tai, dėl ko žmonės vis čia sugrįžta.

 

Teksto autorė – Sandra

Nuotraukų autorius – Evaldas